P-2 šovinys buvo pirmasis pradėtas gaminti naudojimui. Jis buvo pagamintas naudojant 7.62X39mm tūtelę, truputi trumpintą apvalią 7.62mm kulką (ko gero panašią, kokios buvo naudojamos TT pistoleto, 7.62X25). Šioje tūtoje buvo nedidelis parako užtaisas viduje dviejų dalių teleskopinio cilindro, kuris šūvio metu suteigdavo kulkai pradinį greitį ir „uždarydavo“ parako dujas viduje tūtos, ko pasekoje garso praktiškai nebuvo, tad šovinys bvo priimtas naudoti slaptoms KGB operacijoms. Norint padidinti šio šovinio efektyvumą ir ko gero suklaidinti tyrėjus kiek vėliau buvo pakeista apvali kulka ir pradėta naudoti standartinė smaili 7.62X39 šaudmenyse naudota kulka. Šis šovinys pavadintas SP-3 buvo pradėtas naudoti nuo 1970m kartu su dvivamzdžiu MSP pistoletu bei vienu šoviniu užtaisomame žvalgų šaudančiame peilyje NRS-1. Nors SP-3 šovinys atitiko KGB operacijom skirto ginklo keliamiem reikalavimam, tačiau jis buvo per silpnas elitinio Specnaz‘o padalinių, kurie turėjo veikti giliai priešo užnugaryje, naudojimui. Norint aprūpinti Speznaz‘ą galingesniu ginklu, rusų inžinieriai sukūrė padidintą SP-3 šovinio versiją, tūtelės aukštis siekė 63mm, (kulkos energija buvo lygi automato 7.62 kuloks energijai), kuris iš pradžių buvo pavadintas PZ, vėliau pervadintas į PZA ir PZAM 7.62 begarsę amuniciją. Šiuos šovinius naudojo dvivamzdis pistoletas S-4 ir jo modifikacija S-4M (“Groza” (Thunderstorm)). Pistoletus MSP ir S-4M rusijos specnazas naudojo Afganistane, o kai kurių šaltinių duomenimis jie buvo naudoti ir konfliktuose Pietų Amerikoje.

SP-4 begarsis šovinys. Pagrindinė SP-3 ir PZAM šovinių problema buva ta, kad dviejų dalių teleskopinis cilindras po šūvio išlysdavo gerokai iš tūtos, kas trugdė sukurti savaime užsitaisantį ginklą begarsiems šoviniams. 1970 pabaigoje 1980 pradžioje rusų inžinieriai išsprendė šią problemą sukurdami 7.62X42mm SP-4 šovinį, kuris veikė praktiškai tuo pačiu principu, tik dviejų dalių teleskopinis cilindras pakeistas vinos dalies teleskopiniu cilindru, kuris neišsikišdavo iš tūtos po šūvio. Standartinė 7.62mm kulka buvo pakeista į specialią cilindrinę 7.62 kalibro kulką pagamintą iš plieno, kuriai sukamąjį judesį suteikiantis antgalis buvo pagamintas iš vario. SP-4 šaudmenys buvo priimti į ginkluotę 1983m. kartu su automatiškai užsitaisančiu pistoletu PSS. Šaudant SP-4 šoviniais šūviai būna begarsiai, nesimato ugnies, o efektyvus atstumas šaudant PSS pistoletu yra 25 metrai.

SP-5 ir SP-6 ikigarsinio greičio kulkos

Kita begarsės amunicijos vystymosi kryptis buvo taip pat norint patenkinti Specna‘o reikalavimus begarso šaudantiems ginklams, tik galingesniems, nes pistoletų efektyvus šaudymo nuotolis nepakankamas, be to vienas iš karinių dalinių poreikis buvo vesti tylią automatinę ugnį. Tam reikalui buvo naudojami etatiniai automatai AKM/AKSM su garso slopintuvais naudojant specialius 7.62X39 US (уменьшенной скоростью) šovinius. Norint pasiekti, kad kulka neviršytų garso greičio ir neprarastų savo balistinių savybių šoviniai buvo užtaisomi sunkesnėmis kulkomis, tačiau tokie šoviniai vis dar neatitiko keliamų reikalavimų, todel 1980m rusų inžinieriai patobulino automatiniams šautuvams skirtus garso ribos neviršijančių kulkų šovinius. Šie šoviniai pavadinti SP-5 snaiperiniai (švinine šerdimi) ir SP-6 padidintos pramušamosios galios šoviniai, buvo pagaminti 7.62X39 tūtos pagridu, jos žiotis padidinus iki 9mm ir užtaisius sunkesne (16 gr) kiek apvalinta kulka. Šiais šoviniais efektyvus šaudymo nuotolis buvo 400 metrų. Tuo pačiu šiems šoviniams buvo sukurti du automatiniai šautuvai – snaiperinis VSS ir automatas AS su integruotais garso slopintuvais, abiem ginklam tiko tos pačios 10 ir 20 šovinių dėtuvės. Kiek vėliau buvo sukurti dar keli ginklai šaudantys 9X39 šoviniais, tai kopaktiški automatai SR-3 ir 9A-91. Kadangi šie begarsiai šoviniai buvo pakankamai brangūs 1990 metais buvo pagamintas kur kas pigesnis šovinys pavadintas PAB-9, kurio šovinių šerdys buvo štampuojamos (vietoj tekinimo), tačiau tikslumas buvo kur kas prastesnis bei pagreitėjo vamzdžio susidėvėjimas, todėl šie šoviniai nebuvo priimti ginkluotėn. SP-5 ir SP-6 šoviniai atskiriami pagal išvaizdą, SP-5 turi kiek apvalintą be žymėjimo kulką, o SP-6 kulkos galas yra šarvamušis plieninis ir nudažytas juoda spalva.

Pratesiant SP šovinių aprašyma manau verta paminėti ir apie SP-10 šarvamušes pistoleto kulkas.

Vis plačiau pradedant naudoti šarvuotasias liemenes daugumos karinių pistoletų šaudnčių šoviniais pagamintais dar pireš maždaug 100 metų efektyvumas smarkiai krito. Buvo rasta išeitis, panaudoti mažesnio kalibro šovinius su didelio greičio kulkomis, skirtus ir pistoletams ir kulkosvaidžiams. Tai pagerino kulkos trajektoriją bei sumažino atatranką, o tai pagerina taiklumą. 1980m pradėtų bandymų metu kodiniu pavadinimiu „Grach“, rusų karinės pajėgos pradėjo naudoti modifikuotą labiausiai pasaulyje paplitusį pistoleto šovinį 9X19 Parabellum, kuris pasirodė apie 1994, su naujai užpatentuota kulkos forma ir galingu parako užtaisu bei gavo pavadinimą 7N21. Kulkos smūgio jėga buvo 2800kg į kvadratinį metrą. Šarvamušė 7N21 kulka buvo su pasunkinta metaline šarvamuše šerdimi apvilkta bimetaliniu apvalkalu. Tarpas tarp apvalkalo ir šerdies užpildytas polietilenu, šarvamušis kulkos galas atviras, kas padidina kulkos pramušamąją galią. Panašaus tipo kulka tik kiek lengvesnė buvo naudojama kitam 9X19 šoviniui 7N31, kuris buvo išrastas 1990m pistoletui Gsh-18, (ГШ-18), o vėliau pritaikytas pistoletui-kulkosvaidžiui PP-200. Dar vienas „Grach“ produktas yra 9X21 šovinys, skirtas rusijos federaliniam tyrimu biurui, pavadintas Sp-10. Šis šovinys yra patobulinta ir padidinta 7N21 šovinio versija. Taip pat yra 9X21 šovinių trasuojančių sumažitos rikošeto galimybės (švininiu apvalkalu). Šie šoviniai naudojami SR-1 „Gyurza“ pistoletui ir SR-2 „Veserk“ pistoletui-kulkosvaidžiui. 

Martynas Junevičius

Šaltinis: www.world.guns.ru

Komentarai (0)

Užsiprenumeruokit